Nuo tikslų siekimo ABC iki sudėtingų psichologinių – hormoninių procesų, – kas ten vyksta mano viduje?

Pamėginsiu apjungti 3 sritis:

1. 1. Tikslų siekimo geriausias praktikas ir psichosocialinius aspektus.
   2. Biodinaminę kūno psichoterapiją ir emocinį vazomotorinį ciklą.
   3. Endobiogeniką ir hormonų poveikį.

Arba … kaip važiuoja mano gyvenimo motociklas, kas ten per kuras ir kokie tepalai, kokiu taktu dirba variklis.

Pradėsiu nuo seno gero tikslų siekimo. Ciklas čia paprastas ir lengvai suprantamas:

Ko noriu? – Tikslas – Siekimas – Peržiūra – Ko noriu?

Pasirodo, biodinaminėje kūno psichoterapijoje yra panašus ciklas – emocinis vazomotorinis ciklas(toliau EV). Jis praktiškai toks pats, tik turi išskirtą poilsio žingsnį:

Impulsas – Įkrova – Iškrova – Integracija – Poilsis – Impulsas

Bediskutuojant su endobiogenikais išaiškėjo, kad ir ten yra ciklas, – vadinasi neuroendokrininės reguliacijos(toliau NR) ciklas. Jis padeda organizmui adaptuotis prie besikeičiančių sąlygų ir veikia asinchroniškai, t.y. nepersidengia 1:1 su veikos ciklu, o yra jo viduje.

Stimulas-Pagumburio reakcija-Hipofizės atsakas-Tikslinių liaukų aktyvacija-Organizmo atsakas-Grįžtamasis ryšys

Siekiant ilgalaikio tikslo, NR ciklas prasisuka ne vieną, o kelis, ar net keliolika kartų. Kiekviename EV ciklo etape, ar gal net etapo dalyje, hormonų reguliacija vyksta pakartotinai, palaikydama pusiausvyrą tarp motyvacijos, energijos, refleksijos ir atsigavimo.

Pavyzdžiui, jei sieki didelio tikslo, NR ciklas sukasi EV ciklo viduje:

• 1-asis NR ciklas: svajojimas → pirminis planavimas → pirmieji veiksmai → refleksija → poilsis.
• 2-asis NR ciklas: detalesnis planavimas → intensyvesnis veikimas → analizė  ir korekcijos → poilsis.
• 3-iasis NR ciklas: Iššūkis → strategijos tobulinimas → efektyvesnis veikimas → refleksija → poilsis.

… ir t. t.

Jei neuroendokrininis ciklas sutrinka(pvz., per daug kortizolio dėl streso), gali atsirasti perdegimas arba motyvacijos praradimas.  Neuroendokrininiame cikle veikia visa galybė įvairių medžiagų, bet galima paminėti kelias „populiariausiais” ir kuri kada reiškiasi EV cikle: Dopaminas, Seratoninas, Kortizolis, Adrenalinas, Tostesteronas, Oksitocinas, Melatoninas, Endorfinai.

Integravus visas 3 sritis ir imant emocinį vazomotorinį ciklą kaip veikimo bazę, gaunasi toks vaizdas:

🌟Impulsas

Tai idėja. Ko aš noriu? Ji arba išmąstyta logiškai, arba kylanti iš sielos arba… pilvo gelmių. Pirmu atveju tai argumentai ir aplinkos analizė, gal kokio autoriteto patarimas, o antru – tai ir intuicija ir fiziologinė reakcija ir kūno kalba, o jis nemeluoja. Man tai labai susiję su peristaltika – kai galvoju apie tai, kas mane veža, na, kaip čia pasakius… labai gerai veikia procesai, padedantys kūnui atsikratyti to, ko nereikia. Biodinaminėje kūno psichoterapijoje netgi egzistuoja terminas – psichoperistaltika. Terapijos metu specialistai tiesiogine prasme klausosi, ką „groja” tavo pilvas. Na, o endobiogenikai čia įžvelgia dopaminą (nes faina planuot naujus dalykus). Užtai ir patinka skrolint visiems, nes kas 30 sekundžių nauja tema, nauja idėja/impulsas, naujas dopamino pliūpsnis.

🌟Įkrova

Užsivedu. Formuluoju tikslą, sudarau veiksmų planą. Generuoju idėjas, brainstorminu, renku informaciją, dėlioju galimus variantus. Organizmas aktyvėja – ilgai nenuvargstu, miegu mažiau, viskas aplink džiugina. Tokioje energijoje netgi imu ir pakabinu veidrodį ant sienos – nors žmona to prašė jau mėnesį. Čia kartais nučiuožiu į perteklinį akcionizmą arba mėginimą apžioti daugiau nei pajėgiu. Tada jungiu logiką ir sąmoningą suvokimą, bei sukalibruoju įkrovą. Jei nesukalibruoju, kūnas atjungia mane ir imasi kalibravimo pats. Kalbant apie kūną ir jo savireguliacinius procesu, vėl įsijungia endobiogenika: Kortizolis ir adrenalinas užkuria variklį – didina budrumą, širdies ritmą, raumenų pasirengimą. Noradrenalinas suteikia aiškumo,- focus! Bet jei kortizolio per daug – gali prasidėti chaotiškas veikimas, impulsyvūs sprendimai. Kūnas irgi duoda signalus: širdis daužosi, raumenys įsitempę, sunku atsipalaiduoti net vakare.

🌟Iškrova

Tai veiksmas, tikslo siekimas, vienas darbas po kito: task1, task2, task3… ir t. t. Ši fazė reikalauja nuoseklumo, ištvermės ir susitelkimo. Tiek fiziškai, tiek mentaliai. Būtent čia ir paaiškėja realybė – kiek tai, ką darau, iš tiesų man patinka, ar apsiėmiau per daug, ar gal per mažai, kiek to reikia pasauliui, koks jo rezonansas? Jei bandau iškrauti daugiau, nei buvai įkrovęs, arba be jokios sistemos imu makaliuoti įkrovą su iškrova (t.y. nebaigęs ir neintegravės senų imu generuoti naujas idėjas), gręsia perdegimas, išsekimas ar net liga. Ir čia padeda logika bei sąmoningumas, kurių nenaudojant įsijungia natūralūs, kūniški apsauginiai mechanizmai, suveikiantys kaip rankinis stabdis. Kas vyksta hormoniniam lygmeny? Testosteronas (taip, ir pas moteris!) stiprina ryžtą, padeda palaikyti ištvermę ir išlaikyti konkurencinę dvasią. Dopaminas duoda „atlygį“ už kiekvieną atliktą task’ą –  suteikia mini euforiją. Jei persistengiu – dopaminas išsekina receptorius, motyvacija krenta, net mėgstama veikla ima atrodyti beprasmiška. Prasideda frustracija, abejonės savimi, nerimas. Čia įsijungia laimės hormonas seratoninas, jis padeda išlaikyti emocinę pusiausvyrą, kad nesigautų amerikietiški kalneliai. Jis toks kaip didelė „viskas gerai” pagalvė.

🌟Integracija

Tikslas (ar keli tikslai) pasiektas (arba ne), todėl metas peržiūrėti tą reikalą iš paukščio skrydžio. Kur buvo kliūtys? Kodėl strigau? Kokios buvo aplinkybės? Kaip man tas rezultatas? Ir svarbiausia – ką kitam ciklo užėjime darysiu kitaip? Integracija man labai siejasi su mokymusi, nes kartoti vis tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų – na, tiesiog kvaila. Verslo pasaulyje ši dalis vadinama „lessons learned session” ir ją paprastai užkuria projekto vadovas, projektui pasibaigus. Asmeniniam gyvenime galima pačiam, bet su savim labai lengva „susitart”, todėl verta įtraukti draugą, žmoną, ar net išorinį ekspertą, pvz. koučerį. Šitoje stadijoje reikia maksimalaus sąmoningumo ir holistinio, integralaus mąstymo. Oksitocinas, apie kurį dainuoja Billy Eilish ir kuris susijęs su socialiniais ryšiais, padeda priimti grįžtamąjį ryšį ir aptarti rezultatus su kitais. Serotoninas leidžia emociškai apdoroti patirtis ir iš jų mokytis, nenukrentant į „och, aš nevykėlis” bedugnę. Jei ignoruoju integraciją – kyla noras šokti į kitą projektą be refleksijos, klaidos kartojasi, perdegimo tikimybė auga.

🌟Poilsis

Labai svarbi dalis, nes ji sukuria erdvę naujiems impulsams. Kalbėdamas apie tikslus, vis pasakoju apie atsitraukimo nuo rutinos svarbą – užsidaryti namuke prie ežero, išvykti į dviračių žygį arba tiesiog ištiesti kojas ant sofos su alaus skardine. Kiekvienam savaip. Aš turiu tradiciją išvažiuoti su mocu trims dienoms, arba išskristi kur nors į kitą šalį vienas. Tiek sėdėjimas ant moco tiek lėktuve „atjungia” nuo kasdienybės. Svarbiausia, kad atsipalaiduotų protas ir kūnas. Kai sistema pailsi, ji vėl noriai užsikuria. GABA (gama-amino sviesto rūgštis) mažina nervinę įtampą ir padeda atsijungti nuo dirgiklių. Endorfinai (ypač jei poilsis aktyvus – sportas, gamta, kelionė) suteikia gilų atsipalaidavimą. Jei nepailsiu – kortizolio lygis lieka aukštas, trūksta melatonino, miegas nekokybiškas. Ilgainiui atsiranda dirglumas, kūnas lėčiau atsistato, didėja perdegimo rizika.

🌟Naujas impulsas

Naujas impulsas ateis savaime, kai jam yra vietos. Žiūrėk – peristaltika vėl varo link WC… Bingo! Spazmų pilve nėra, vadinasi, viskas gerai, impulsas geras, mano, neprimestas. Jei impulsas primestas ir neatliepia vidaus, kūnas apie tai pasakys. Pavydžiui, reikia studijuoti fiziką, sako tėvas sūnui, su konkrečiais argumentais ir pavyzdžiais, su ateities perspektyvomis ir galimybėmis. Sūnus supranta, linksi galva, bet jam susuka pilvą, skauda galvą, reikia daug kavos. Kol jaunas, patemps, ilgai patemps. O kai pagalvoja apie custom bike startupą, gauna iš kūno energijos pliūpsnį…ir nereikia nieko tempt, savaime einasi. Dopaminas, mi amor…🙂 ir jo didenybė Serotoninas, mano chemine Petunija, išlaikanti balansą.

🎯Išvados

Kam man žinot kada kas kaip veikia?

Jei sistema išsiderina, visai neblogai suvokti priežastinius ryšius ir atitinkamai koreguotis. Pavyzdžiui, jei jaučiuosi nevykėlis, gal man trūksta seratonino, o ne žinių, gebėjimų, ar raumenų? Tada pasiimu riešutų ir banano, užsidedu sporbačius ir vaikštinėju greitu žingsniu po atviru dangumi, kur šviečia saulė, kalbindamas praeivius, o ypač praeives. Arba sėdžiu ofise, dirbu mėgstamą darbą, bet kažkas ne taip? Gal oksitocino trūksta. Tai man ne veiklą reikia keist, o kraustytis į Workland’ą, kur bus su kuo pašnekėt prie kavos, įsigyt katę, apkabinti tėtį, klausytis geros muzikos ir gal pagaliau aplankyti tetą Kaune?

Cikliškumo suvokimas atpalaiduoja, – tiesiog daryk „iš pajautimo” ir žiūrėk kas gausis, – JUDINKIS, o ten bus matyt, nereikia tobulo plano ir vizijos. Ramiau, kai suvoki, kad nereikia ieškoti galutinio atsakymo į visus klausimus, būti ar nebūti… geriau veikti ir klausyt savo kūno, bei išmanyt apie jį bent tiek, kiek išmanau apie savo motociklą ar automobilį. Tuomet ciklas suksis efektyviau, mažiau striginėdamas, geriau balansuodamas tarp maksimalios savirealizacijos ir pragmatinės realybės. O jei pasiseks, dar ir meilės gausiu pakeliui.