Žmogus ateina su juosmens skausmu. Nusirengia, atsigula. Terapeutas uždeda rankas ne ant nugaros, o ant pilvo – kažkur po dešiniuoju šonkaulių lanku – ir ilgai ten laiko. Klausimas, kuris tuo metu kyla beveik kiekvienam, yra visiškai teisėtas: ar tikrai supratote, kur man skauda?

Supratome. Tik skausmo vieta ir jo priežastis nebūtinai sutampa. Šitas tekstas – apie tai, kodėl.

Pirminė ir antrinė disfunkcija

Manualinėje terapijoje skiriami du dalykai: vieta, kurioje prasidėjo problema, ir vieta, kuri dėl to kenčia. Jos sutampa rečiau, nei norėtųsi.

Kai vidaus organas dėl operacijos, uždegimo, traumos ar ilgo streso praranda dalį savo judrumo, jis nelieka izoliuotas. Organai kabo raiščiuose ir fascinėse membranose, kurios kitu galu tvirtinasi prie diafragmos, šonkaulių, stuburo, dubens. Sumažėjęs organo slydimas tampa kryptinga trauka visame šitame tinkle. O raumenų ir kaulų sistema į trauką reaguoja vieninteliu jai prieinamu būdu – prisitaiko.

Prisitaikymas ir yra tai, ką pacientas pajunta. Ne pirminį apribojimą, o antrinę įtampą, kuri jį kompensuoja.

Didžiausio apribojimo sritis

Jean-Pierre Barral šitą modelį aprašė paprastai: kūnas trimatiškai „susitraukia“ link labiausiai apriboto taško. Terapeutai tą vietą vadina didžiausio apribojimo sritimi (angl. area of greatest restriction). Visa likusi kūno mechanika persitvarko aplink ją – laikysena, kvėpavimas, žingsnio ilgis, net galvos padėtis.

Svarbiausia šio modelio prielaida ir yra ta, dėl kurios rankos atsiduria ant pilvo: kol pirminis apribojimas neatsileidžia, antrinė įtampa neturi jokios priežasties dingti. Ji ne „užsispyrusi“ – ji reikalinga.

Kodėl kūnas nesugrįžta pats

Čia slypi klinikinis paradoksas, kurį mato kiekvienas ilgiau dirbantis specialistas. Trauma užgyja. Uždegimas praeina. Operacinė žaizda susitraukia. O kompensacinis raštas lieka.

Kūnas randa naują pusiausvyrą – tik ji nebe ta, kuri buvo prieš tai. Ji stabili, todėl pati savaime nesikeičia, bet kainuoja: daugiau energijos laikysenai išlaikyti, mažesnė judesio amplitudė, nuolatinis foninis dirginimas. Alopatinėje medicinoje tokia būsena kartais vadinama patologiniu neutralumu – pusiausvyra, kuri veikia, bet neatstato funkcijos.

Būtent todėl žmogus gali sąžiningai atlikti visus pratimus, reguliariai lankytis pas masažuotoją ir vis tiek grįžti su tuo pačiu juosmeniu po trijų mėnesių.

Ką apie tai sako tyrimai

Modelis skamba logiškai, bet logika – ne įrodymas. Todėl verta pažiūrėti, kas iš tikrųjų išmatuota.

Segmentinis ryšys egzistuoja ir yra išmatuojamas. McSweeney, Thomson ir Johnstono tyrime (Journal of Bodywork and Movement Therapies, 2012) 15 sveikų savanorių buvo atlikta sigmoidinės žarnos mobilizacija. Spaudimo skausmo slenkstis reikšmingai pakilo L1 paravertebrinėje srityje (p < 0,001), o kontrolinėje vietoje ant plaštakos – ne. Tai reiškia, kad poveikis buvo ne bendras nuraminimas, o konkrečiam stuburo segmentui adresuota reakcija.

Poveikis gali išlikti ilgiau nei sesija. Silva ir kolegų dvigubai aklame tyrime (Evidence-Based Complementary and Alternative Medicine, 2018) 28 pacientams su kaklo skausmu ir funkcine dispepsija buvo atlikta viena maždaug penkių minučių skrandžio ir kepenų technikų sesija arba imitacinis prisilietimas. Iškart po procedūros pagerėjo abi grupės – bet po septynių dienų skirtumas išliko tik tikrą gydymą gavusiųjų grupėje (p < 0,001). Kaklo judesio amplitudėje reikšmingo skirtumo nebuvo.

Ir – svarbiausia – ne viskas patvirtinta. Santos ir kolegų dvigubai aklame tyrime (Journal of Chiropractic Medicine, 2019) 20 pacientų su lėtiniu juosmens skausmu gavo standartinę kineziterapiją su visceralinėmis technikomis arba be jų. Skausmas reikšmingai sumažėjo abiejose grupėse, o skirtumo tarp jų nebuvo. Juosmens judrumas ir funkcinis rodiklis vis dėlto pagerėjo labiau visceralinėje grupėje (p = 0,002 ir p = 0,008).

Sąžininga išvada: segmentinis visceralinis–somatinis ryšys yra realus ir pamatuojamas, o klinikinis jo panaudojimas kol kas turi kuklų, nevienareikšmį įrodymų pagrindą. Apie tai plačiau rašome atskirame tekste.

Ko šis modelis nereiškia

Jis nereiškia, kad kiekvienas nugaros skausmas kyla iš pilvo. Dažniausiai nekyla.

Jis nereiškia, kad reikia atsisakyti kineziterapijos, pratimų ar vaistų. Cituotuose tyrimuose visceralinės technikos buvo pridedamos prie standartinės priežiūros, o ne ją keitė.

Ir jis tikrai nereiškia, kad rankomis galima pakeisti diagnostiką. Naujas, stiprėjantis, naktinis, su svorio kritimu ar karščiavimu susijęs skausmas – tai kelias pas gydytoją, ne ant terapeuto stalo.

Modelis pravartus siauresnėje, bet labai dažnoje situacijoje: kai skausmas lėtinis, tyrimai švarūs, o gydymas, kuris turėtų padėti, kažkodėl nepadeda ilgam.

Kaip tai atrodo integratyvioje praktikoje

Mums šis požiūris svarbus dėl vienos priežasties: jis verčia klausti „iš kur“, o ne tik „kur“.

Praktiškai tai reiškia, kad prieš liečiant kūną išklausoma ligos ir gyvenimo istorija – operacijos, infekcijos, gimdymai, laikotarpiai, kai buvo sunku. Kad kineziterapeutas, osteopatas ir endobiogenikos gydytojas žiūri į tą patį žmogų iš skirtingų pusių ir kalbasi tarpusavyje. Kad kraniosakralinė terapija ir visceralinė manipuliacija naudojamos ne kaip konkuruojantys metodai, o kaip du to paties tinklo galai.

Ir kad terapeutas, uždėjęs rankas ant pilvo, moka pasakyti, kodėl jos ten.

Daugiau apie metodą – visceralinės manipuliacijos puslapyje ir tekste „Visceralinė manipuliacija – lyg vidaus organų choreografija“.