Visada norėjau būti šokių mokytoja. Choreografė. Ir šokius radau… per visceralinę manipuliaciją! Ten, pasirodo, tiek ritmiško, sklandaus, plastiško judesio, kad palyginimas su šokiais – ne vien pokštas.

Apie visceralinę manipuliaciją (toliau – VM) noriu papasakoti plačiau ir iš asmeninės perspektyvos, kad būtų daugiau aiškumo tiek pacientams, tiek specialistams. Atsimenu, pabaigus 8 metų studijas Kauno medicinos universitete, buvau pas būrėją. Pažiūrėjusi į kortas, ji pasakė: „Tau dar daug mokslų nusimato.“ Nepatikėjau! Bet ji buvo teisi… Vis sau kartoju, kad jau užteks – žinau pakankamai, svarbiausia lieka tik tai, ką pritaikau praktikoje. Reikėtų gal daugiau ilsėtis. Visgi kyla šypsena nuo šių savo vidinių pokalbių, nes dabar jau žinau, kad iki pilno „terapinio“ pasitenkinimo dar yra kur eiti!

Dirbu nuostabioje vietoje – Integratyvios terapijos centras, kur taip pat vyksta ir mokymai. Pradžioje buvau stipriai užspaudusi „stabdį“ – „esu pakankama“ – ir laikiausi atokiau nuo seminarų. Bet stebint temas, besimokančių veidus ir aistras, susipažįstant su mokytojais, vieną dieną atėjo labai aiškus suvokimas, kad visceralinės manipuliacijos seminarų negaliu praleisti. Sakau didelį ačiū savo intuicijai ir mokymų organizatoriams.

Ką man davė visceralinė terapija?

Per visceralinę terapiją įgalinau savo rankas. Paleidau „vidinio žinojimo” nuostatą. Rankos eina ten, kur veda kūnas. Jos klauso, girdi, seka. Papildo ką tik išklausytą gyvenimo ir ligų istoriją, nukreipia ten, kur svarbu kūnui. Prisilietimas prie paciento – jau kitoje kokybėje.

Kūnas, pasirodo, kalba – kalba, kurios niekada nebuvau išmokyta nei medicinoje, nei endobiogenikoje.

Kas vyksta, kai sutrinka organų judėjimas?

Organai niekada nebūna ramūs vienoje vietoje. Su kiekvienu įkvėpimu inkstai pasislenka apie 2,54 cm. Giliai įkvėpus – apie 10 cm. Tai normalu, tai sveika būsena. Per gyvenimą tai – daugybė kilometrų judesio kūno viduje. Kepenys, skrandis, žarnos, gimda, šlapimo pūslė – visi jie nuolat, ritmiškai juda, pakabinti raiščių ir fascinių membranų, slysta vienas kito atžvilgiu tikslioje „choreografijoje“, kurią sveiki audiniai palaiko automatiškai. Tikra šokių aikštelė.

Kai ši „choreografija“ sutrinka – dėl traumos, operacijos, infekcijos, lėtinio streso, netaisyklingos laikysenos ar nėštumo – fascinis tinklas kompensuoja. Jis įsitempia. Jis sukuria tai, ką Jean-Pierre Barral apibūdino kaip fiksuotus, nenormalius įtampos taškus – sritis, kuriose kūnas nebegali laisvai judėti ir yra priverstas nukreipti visus tolesnius judesius aplink apribojimą.

Palaipsniui atsiranda pasekmės:

• Sinuvertebriniai nervai, kurie įnervuoja tarpslankstelinius diskus, yra tiesiogiai anatomiškai susiję su simpatine nervų sistema, kuri savo ruožtu įnervuoja vidaus organus.
• Apribotas organas palaiko lėtinį simpatinį dirginimą stuburo lygmenyje.
• Į procesą įtraukiamos nugaros ir galvos smegenys.
• Įtraukiama visa neuroendokrininė sistema.
• Kai organas yra apribotas, sutrinka veninio kraujo grįžimas, limfos drenažas, o autonominė inervacija lieka lėtinio dirginimo būsenoje.
• Funkcijos sutrikimas tampa fiziologiniu pokyčiu.

Fascinis tinklas perduoda apribojimus po visą kūną. Ir tada atsiranda simptomai, žmogus ima negaluoti.  Pavyzdžiui, kepenų raiščių įtampa sukuria traukos vektorių per diafragmą į kaklo fasciją, kliniškai pasireiškiantį dešiniojo peties skausmu, kaklo sustingimu ir nuovargiu – su visiškai normaliais kepenų kraujo rodikliais ir echoskopija.

Ką aptinka jautri, „klausyti“ mokanti terapeuto ranka?

Tris skirtingus, fiziškai išmatuojamus reiškinius:

① Mechaninio įtempimo vektoriai

Fascinis tinklas yra ištisinė, viso kūno jungiamojo audinio struktūra, nuolat mechaniškai įtempta. Apribojimas sukuria kryptingą trauką, kuri plinta per visą tinklą. Patyrusi osteopato ranka, lengvai uždėta ant kūno, su minimaliu spaudimu yra traukiama link didžiausio apribojimo vietos. Tai nėra energetinis jautrumas. Tai mechaninė fizika.

② Judrumo sutrikimas

Kiekvienas organas turi vidinį ritminį judėjimą – skirtingą nuo kvėpavimo judesių ir širdies ritmo – kuris atspindi jo embrioninę kilmę, nervinį aprūpinimą ir funkcinį gyvybingumą. Šis judrumas sveikuose audiniuose turi nuspėjamą amplitudę ir kryptį. Apribojimas sumažina amplitudę, iškreipia kryptį arba asimetriškai panaikina ritmą. Apmokytas specialistas tiesiogiai apčiuopia šį pokytį kiekviename organe.

③ Šiluminiai pokyčiai

Žmogaus kūnas spinduliuoja infraraudonąją šilumą skirtingai. Organai, kurių medžiagų apykaita didelė – kepenys, smegenys – įkaista labiau. Patologinis audinys keičia savo spinduliavimą: uždegimas generuoja šilumą, išemija ir hipofunkcionuojantis audinys – šaltį. Žmogaus ranka gali atskirti mažesnius nei šimtosios laipsnio temperatūros skirtumus tarp gretimų sričių. Jean-Pierre Barral vertinimo vadovas, sukurtas 1971 m. ir vėliau patvirtintas bendradarbiaujant su elektros inžinieriais, naudojant infraraudonųjų spindulių matavimo prietaisus, patvirtino tai kaip klinikinės diagnostikos įrankį. Tai, ką specialistai apibūdina kaip „energijos“ jutimą iš kūno, fizikine prasme yra diferencinė infraraudonoji spinduliuotė iš metaboliškai pakitusio audinio.

Kūnas, emocijos ir visceralinė osteopatija

Ir tada yra aspektas, kurio dauguma medicinos mokymų neaptaria: kūno audiniai emocinę ir psichologinę traumą užfiksuoja kaip fizinį pokytį.

Ūmaus streso metu smegenys perteklinę aktyvaciją perduoda tiesiai į visceralinius organus, kurių skaidulinis jungiamasis audinys iš karto „užkoduoja“ stresą kaip fascijos tonuso pokytį. Tai nėra filosofinis teiginys. Tai dokumentuotas psichosomatinis mechanizmas: suaktyvėja simpatinė nervų sistema, susitraukia fascija, pasikeičia organo motorika, o apribojimas išlieka ilgai po to, kai išnyksta pirminis stresorius.

Jean-Pierre Barral tai pavadino emocijų–organų–elgesio–organų ciklu. Kiekvienas organas turi dokumentuotą autonominę ir emocinę sąsają, pavyzdžiui:

• inkstų ir antinksčių fascija koreliuoja su lėtine baime ir budrumu;
• kepenys – su pykčiu ir apmaudu;
• žarnynas – su sutrikusiu saugumo jausmu.

Kaip veikia visceralinė terapija?

Gydymas taikomas švelniai suspaudžiant, mobilizuojant ir pailginant apribotą visceralinę fasciją – jėgomis, sukalibruotomis pagal paties audinio judėjimo prioritetus, o ne jam prieštaraujančiomis. Ši technika taikoma mažiausio pasipriešinimo keliu, padedant sistemoje jau esančioms jėgoms, o ne jas ignoruojant. Tai esminis skirtumas nuo didelio greičio ar tiesioginės manipuliacijos metodų.

Kai pirminis apribojimas atpalaiduojamas, specialistas realiuoju laiku stebi audinių reakciją – jaučia fascijos traukos vektorių sumažėjimą, normalaus motorikos ritmo grįžimą ir jungiamojo audinio tankio suminkštėjimą. Diagnostinis įvertinimas ir terapinė intervencija vyksta vienu metu, to paties rankinio kontakto metu.

Kas gali vykti po gydymo?

Visceralinės–emocinės reakcijos – trumpalaikis autonominės nervų sistemos iškrovimas, vazodilatacija arba emocijų atsipalaidavimas – gali pasireikšti, kai sukaupta fascijos įtampa išnyksta ir nutraukta streso reakcija užbaigia savo fiziologinį ciklą. Tai yra nuspėjamos autonominės nervų sistemos reorganizacijos pasekmės, o ne nepageidaujami reiškiniai.

Kaip visceralinė manipuliacija papildo kitus metodus?

Mano praktikoje visceralinė osteopatija nuostabiai „susidraugavo“ su endobiogenine apžiūra, kraujo tyrimų analize, vaistiniais augalais. Praplėtė diagnostikos ir pagalbos pacientui galimybes. Papildė kraniosakralinės terapijos metodus.

Ir vėl priminė man apie šokius, kur taip pat einama mažiausio pasipriešinimo keliu, sinchronizuojant judesius, o jei kas užmynė ant kojos – lėtinti, atsipalaiduoti ir… pasitikėti.

Kaip ir terapijoje – kūnas visada žino ir veda.