Metabolinis sindromas (MtbS) išsivysčiusiose šalyse – prie kurių Lietuva jau irgi priskiriama – nustatomas kas trečiam gyventojui. Nejudrus gyvenimo būdas ir netinkama mityba didina širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto bei kitų sveikatos sutrikimų riziką.

Nors sindromo požymiai aiškiai apibrėžti mediciniškai, praktikoje dažnai susiduriama su kitu iššūkiu – kodėl taip sunku keisti gyvenimo būdą ir pasiekti ilgalaikių rezultatų.

Šiame straipsnyje apžvelgsime metabolinį sindromą ne tik per klinikinius rodiklius, bet ir per endobiogeninį požiūrį: į organizmo „kaupimo“ logiką, stresą, hormoninę reguliaciją ir tai, kaip galima pradėti pokytį be prievartos prieš save.

Kūno metabolinė strategija formavosi visiškai kitokiomis sąlygomis nei gyvename šiandien, bet jis vis  dar reaguoja taip, lyg trūkumas būtų neišvengiamas, lyg jo lauktų ištisos nepritekliaus savaitės, nors aplinka pasikeitusi iš esmės.

Informacija aktuali visiems, kas patiria nuolatinį nuovargį, svorio pokyčius, sunkumus keisti įpročius, net kai „viskas aišku“ ir norėtų praplėsti savo akiratį papildomu „kampu”.

Kas yra metabolinis sindromas?

Metabolinis sindromas – tai tarpusavyje susijusių rizikos veiksnių visuma (padidėjęs kraujospūdis, cukraus ir riebalų kiekis kraujyje, pilvinis nutukimas), didinanti širdies ligų ir 2 tipo cukrinio diabeto riziką.

Tai ne viena liga, o organizmo metabolinių procesų disbalansas, dažnai ilgą laiką nepastebimas.

Kodėl metabolinį sindromą taip sunku įveikti?

Endobiogeniškai tai yra būsena, kai kūne kaupimas viršija išeikvojimą. Įtrauktos vegetacinė nervų sistema, hormonai, kasa, kepenys, žarnynas.

Ar gali endobiogenika padėti šalia konvencinės medicinos? Tikrai taip! Teoriškai.

Teorija puikiai sudėlioja algoritmus. Pirmiausia straipsnį parašiau pagal juos. Perskaičius susimąsčiau… taip, viskas aišku, logiška, bet praktiškai labai sunku įveikti šį sutrikimą ir padėti sergantiems. Neklauso žmonės nei manęs, nei kitų gydytojų.

Kodėl šiems pacientams sveikas gyvenimo būdas yra TOKIA sunki misija?

Nusprendžiau pasigilinti, apie ką tai, apjungdama endobiogeniką, fiziologiją, psichologiją ir filosofiją

Mūsų kūnas – milijonų metų senumo kūrinys. Jis kūrėsi, kai maistas buvo retenybė, o pavojus nuolatinis, šiluma, saugumas ir maistas buvo išlikimo klausimai . Be galo svarbus tapo „kaupimas“. Kai tik yra perteklius – KAUPK, kai KAUPI – išgyveni.

Insulinas — pagrindinis kaupimo hormonas — skatina gliukozę virsti riebalais ir kaupti ją ląstelėse, ypač pilvo srityje. Šis mechanizmas buvo gyvybiškai svarbus, kai maisto šaltiniai buvo neprognozuojami.

Mūsų kūnas vis dar gyvena tuo neprognozuojamumu. Jame vis dar sukasi senas mechanizmas „turiu pasirūpinti atsargom, tam atvejui, jei rytoj maisto nebus”. Kūno gili, senoji atmintis nežino, kad parduotuvė dirba visą parą, kad yra Bolt-Food, kūnas nežino, kad žiema tik pavadinime, kad kaupti nebereikia, kai namuose pilnas šaldytuvas maisto, parduotuvė atidaryta vos ne kiaurą parą ir ant kiekvieno kampo galima už kelis eurus nusipirkti maisto.

Ir todėl kūnas kaupia. Kaupia visceralinius riebalus, kurie ilgainiui tampa pagrindiniu metabolinio sindromo problemos šaltiniu.

Nors maistas išlikimo prasme seniai jau ne problema, greičiau atvirkščiai, gyvename maisto pertekliaus aplinkoje.

Stresas, hormonai ir kūno reakcijos: ką iš tiesų „kaupiame“ esant metaboliniam sindromui?

Pažiūrėjus plačiau, kaupiame ne tik visceralinius riebalus. Kaupiame nusivylimus, pyktį, neįgyvendintus lūkesčius, kritiką. Kaupiame informaciją — seminarus, mokymus, knygas… nebespėjame to apdoroti ir įgyvendinti. Kaupiame mintis, argumentus, kuriuos kada nors pasakysime. Kaupiame emocijas, nes ne laikas, ne vieta jas paleisti.

Nuo kūdikystės rinkomės kaupti, nes taip gyveno ir tėvai, ir seneliai, ir proseneliai. Dėl kaupimo išgyveno ištisos kartos. Nesvarbu, kad tai kilo iš traumos, streso, ilgametės istorinės patirties. Esmė – IŠGYVENOME!!!!

Migdolinės smegenų dalies (amygdalos) dominuojamoje būsenoje organizmas dažnai neskiria realaus išorinio pavojaus nuo vidinės įtampos (minčių ar emocijų), todėl įsijungia „pavojaus režimas“. Tuomet aktyvuojasi pagumburio–hipofizės–antinksčių ašis ir išsiskiria streso hormonai.

STRESAS, mūsų kasdienybės palydovas: tie, kurie linkę į kaupimą, linkę ir į stresą ir atvirkščiai. Jų streso hormonai nuolat padidinti. Kortizolis ir adrenalinas, ypač pastarasis, palaiko aukštą gliukozės lygį, kurį kūnas supranta kaip energiją, o neišveikta ji virsta atsargomis – riebalais. Adrenalinas dar „apdovanoja“ nevaldomu apetitu.

Nepriklausomai nuo streso šaltinio (kuris gali būti niekaip nesusijęs su maisto nepritekliumi) įsijungia seni automatizmai. Bet verta sąmoningai suvokti, kad esame kitame laikotarpyje! Ko turėtume išmokti, kad nebekauptume, kad ta tūkstantmečius formuota organizmo reakcija neįsijungtų ?

Išeiti iš metabolinio sindromo reiškia ne tik numesti svorį. Tai reiškia išmokti ATIDUOTI.

Kodėl taip sunku pereiti iš KAUPIMO į atidavimo, dalijimosi ar tiesiog buvimo čia ir dabar režimą?

Nei valia, nei disciplina čia nepadės.

SVORIO METIMAS reiškia: reikia leisti sau atsisakyti. Reikia pasitikėti, kad ir mažiau bus pakankamai. Reikia susitaikyti su tuo, kad judėjimas, o ne kaupimas, yra normali būsena.

Atiduoti — tai nebūtinai netekti. Kartais atiduoti reiškia: leisti sau atsipalaiduoti. Leisti ryšiui egzistuoti. Leisti emocijai būti, leisti jai praeiti ją išreiškus, o ne nurijus ar užspaudus.

Leisti sau būti pakankamai — netobulai, bet pakankamai.

Praktiniai žingsniai: ką galima padaryti?

MtbS – gili kūno problema, o kad ją spręsti, reikia ne tik pagerinti „skaičiukus”. Reikia  gilios vidinės transformacijos. Ką galima padaryti — be smurto prieš save?

Metabolinis sindromas: apibendrinimas ir svarbios pastabos

MtbS– ne vien skaičiai. Kažkiek gali padėti konvencinė medicina, endobiogenika.

Bet tikrasis GIJIMAS – tai sąmoningas mokymosi procesas: kaip geriau gyventi savo kūne, kaip geriau išbūti su savimi ir su kitais, kaip leisti energijai tekėti.

Atiduodu–gaunu–atiduodu–gaunu.

Kūnas, kuris kaupia, dažnai yra kūnas, kuris bijo. Bijo neišgyventi. Ir ta baimė yra suprantama. Ji turi ilgametę istoriją ir prasmę.

Bet tas kūnas taip pat gali išmokti, kad atiduoti nėra pavojinga. Kad ryšys nesunaikina.

Meilę galime duoti, nebijant prarasti. Artumas nėra pavojus. Pažeidžiamumas nėra silpnumas.

Šaltis, badas, skurdas, kurių taip bijojome, galbūt niekada neateis. O jei ir ateis — mes esame kartu su kitais.

Šalia… visgi reiktų klausyti gydytojų patarimų, vartoti išrašytus vaistus ir endobiogenikų paskirtus vaistinius augalus!