Kas yra nerimas?

Nerimas yra emocija. Ji veikia kaip lakmuso popierėlis, rodantis tam tikrą konfliktą, išsiderinimą tarp proto, kūno ir sielos. Viena pagrindinių nerimo savybių – jis siejasi su ateitimi. Kai nerimaujame, galvojame apie ateities scenarijus, kurie ima užima vietą dabartyje.

Ar nerimas gali būti naudingas?

Nerimas gali būti susijęs ir su realiais pavojais, veikti išvien su intuicija bei atlikti labai svarbią ir reikalingą funkciją. Pavyzdžiui, einu tamsiu vakaru, matau siluetus – kyla nerimas, nes gali būti realus pavojus, ir tas nerimas mane sustabdo, priverčia eiti kitu keliu.

Yra ir egzistencinis nerimas – susijęs su gyvenimo baigtinumu. Jis gali būti sveikas: mobilizuoja, padeda susikaupti (net patyrę muzikantai prieš sceną jaučia lengvą nerimą, kuris netrukus praeina), arba padeda susidėlioti gyvenimo prioritetus, nešvaistyti veltui laiko.

Kada nerimas tampa problema?

Kartais nerimas iš naudingos emocijos, padedančios išgyventi ar išvengti pavojų, ar nukreipti pastangas produktyviems pokyčiams, tampa emocija, kurią jau galima vadinti sutrikimu. Tada į nerimą jau reikėtų žiūrėti terapeutiškai.

NERIMAS IR TRAUMOS

Yra vadinamasis neurotinis nerimas – jis kyla iš vidinių projekcijų, nebūtinai tiesiogiai susijusių su realybe. Tai perdėta pastanga sukontroliuoti potencialius ateities scenarijus dabartyje. Įsivaizduoju, kas gali nutikti, ir mėginu sugalvoti priemones, kaip to išvengti.

Tų vidinių projekcijų šaltinis neretai yra traumos, konkrečiai – vaikystės traumos.

Pavyzdys. Mergaitė auga šeimoje, kur tėvas – alkoholikas, mama serga depresija. Ji patiria gėdą (girtas tėvas šūkauja kieme), nesaugumą (tėvas žada, bet nesilaiko pažadų). Būdama vaikas, ji privalo „kažką daryti“ su tuo nerimu – investuoja energiją į pasiekimus: gerai mokosi, lanko būrelius, kad tik nebūtų sužeidžiamume. Taip ji „kontroliuoja“ žaizdas ir gauna pripažinimą.

Užaugusi – socialiai sėkminga, bet viduje nerimastinga: „jei sustosiu, bus nesaugu“. Nerimą perkelia į vyrą: namuose stovi butelis konjako – kyla mintis, kad jis taps alkoholiku, reikia kontroliuoti. Net kai viskas gerai (!) (vyras negeria, karjera sekasi), kyla nerimas: „per gerai – tuoj bus čia, reikia ieškoti, kas gali būt blogai!“ Žmogus negali atsipalaiduoti, nes vaikystėje atsipalaidavimas baigdavosi nusivylimu.

Galima sakyti, kad nerimas pats susiranda objektus – lyg žaibas, kuris ieško iškrovos taško ir randa jį ten, kur „silpna vieta“. Beveik visada nerimo objekte yra ir realybės dalis (tikimybė susimauti per egzaminą, scenarijus, kur vyras iš tiesų prasigeria), bet jei viduje yra didelis krūvis, jei tai trauma atsinešta iš anksčiau, nerimas išauga neproporcingai ir persikelia į artimiausią objektą – partnerį, vaikus, darbą ir pan.

Verta atkreipti dėmesį ir eiti į terapiją, kai nerimo sąlygotas elgesys kartojasi. Kai sutrinka normalus funkcionavimas, žmogus negali naudotis savo gebėjimais, dažnai įvardina tai paprasta, lengvai suprantama fraze: „viskas slysta iš rankų.“

NERIMO SIMPTOMAI KŪNE

Kadangi nerimas yra ir normali bei reikalinga emocija, kūnas ilgą laiką gali absorbuoti nerimą arba reaguoti į jį trumpalaikėmis mobilizacijomis. Tačiau jei nerimas perauga į neurotinį, intensyvėja – kūnas irgi ima reaguoti vis stipriau, kol galiausiai pasiekiama riba. Tada kūnas jau sako tiesiai šviesiai: turim problemą, reikia ją spręst. Ir sako tai per

• panikos atakas (oro trūkumas, prakaitavimas, galvos svaigimas, griuvimo baimė);
• širdies permušimus;
• nemigą;
• galvos skausmus;
• virškinimo sistemos sutrikimus;
• lytinių funkcijų sutrikimus(ypač vyrams – tai susiję su autonomine nervų sistema ir bendru energijos sumažėjimu);
• nerimastingus, nekontroliuojamus judesius, pvz., drebinama koja, ar kramtomi nagai.

KAIP TVARKYTIS SU NERIMU?

Žmonės dažnai renkasi paprastas, populiarias priemones, kurios „gesina“: alkoholis, cigaretės, pornografija, ekstensyvus išlaidavimas, lošimai, narkotikai. Tai nesunkiai identifikuojamas „blogis“.

Tačiau ir tariamai pozityvios bei socialiai priimtinos veiklos, kaip darbas, sportas, turizmas, gali peraugti į „gesinimo“ funkciją ir tapti persidirbimu, kūną traumuojančiu perdėtas sportu, nuolatinėmis kelionėmis nenusėdint vietoje.

Struktūra panaši: aš negaliu likti su savimi, todėl nuolat ką nors darau.

Tai ką daryti? Dirbant su nerimu yra ir pasiteisinę, mažiau destruktyvūs, tvarūs būdai. Juos galima skirstyti į tris kategorijas.

Dėmesio ir kūno praktikos.

Pasikartojančių paternų atpažinimas.

Gyventi savo gyvenimą.

DĖMESIO IR KŪNO PRAKTIKOS

Dėmesį sutelkus į kūną, kvėpavimą, pojūčius, atsiranda „čia ir dabar“. Kadangi nerimas susijęs su ateitimi, dėmesį nukreipus į dabartį jis netenka kuro šaltinio ir ima gęsti. Kodėl kreipiamas dėmesys būtent į kūną ar kūno funkcijas?

Kūnas – lengvai pasiekiamas kanalas, nes jis visad yra kartu. Daug praktikų orientuojasi į kvėpavimą. Taip yra todėl, kad kvėpavimas yra lyg tiltas tarp sąmoningo ir nesąmoningo dėmesio funkcijos: kvėpuoju visą laiką, nesvarbu ar galvoju apie tai ar ne. Dėmesys negali „multitaskinti” – jis kai turi ką veikti, nori nenori turi padėti „ateities problemas” į šoną ir užsiimti einamąja užduotimi: pvz. skaičiuoti įkvėpimus.

Svarbus elementas nerimo kontekste yra galėjimas kažką pakeisti. Pavyzdžiui, sėdžiu, galiu atkreipti dėmesį, kaip jaučiasi mano kojos, ar patogu. Jei ne, kaip mat galiu atsisėsti kitaip!

Dėmesio nukreipimo praktiką verta kartoti kasdien. Skirtingai nuo alkoholio ar tablečių ji neveikia taip greitai ir taip intensyviai, ji turi užaugti lyg raumuo, bet šitą „sporto studiją” palankyti verta: tai tvarus, saugus ir visose gyvenimo situacijose padedantis „raumuo”.

PASIKARTOJANČIŲ PATERNŲ ATPAŽINIMAS

Kartais nerimas toks stiprus, kad reikia ne tik „užgesinti“ simptomą, o giliau suprasti, kas jį nuolat kelia. Laikui bėgant pastebiu: „tą patį darau su vaikais, darbe, su savimi“. Turinys skiriasi, bet schema ta pati – dažnai tai bandymas kontroliuoti, įtikti, užbėgti įvykiams už akių. Kai sąmoningai stebiu save per laiką, pradeda matytis pasikartojimai.

Juos atpažinęs, galiu klausti: „Ar aš noriu taip? Jei ne – gal galiu kitaip?“

Tik savyje atpažinti paternus nėra lengva, jie labai sumaniai pasislepia.Žmonės neretai nugyvena visą gyvenimą, nesuvokdami, kad jų elgesys – tai vis tie patys pasikartojantys paternai, tik su kitais žmonėmis, kitose scenose. Reikia refleksijos ir dažnai – kito žmogaus pagalbos, pvz. terapeuto, kuris padeda pamatyti, kur esi įstrigęs, kur kartojasi tas pats modelis, apskritai suvokti, kad čia tas pats modelis. Terapeutas ne tik pamato, jis ir pristabdo, palaiko, parodo kitą kampą.

Dažniausiai paternai formuojasi vaikystėje, nes tada esame priklausomi, dar neturime brandos, kad galėtume reaguoti kitaip, sąmoningai. Vaikystėje tiesiog išmokstame išgyvenimo būdus – kaip išsaugoti ryšį, kaip gauti meilės, kaip išvengti gėdos ar bausmės. Tie būdai veikia vaikystėje, bet suaugus – tampa spąstais.

Kai reaguoji iš suaugusiojo, ne vaiko pozicijos, esi sąmoningas ir gali sau pasakyti „Aš dabar nebe tas mažas berniukas, kuris buvo priklausomas. Dabar aš galiu rinktis.“ Sąmoningumas yra pirmas žingsnis į laisvę nuo tų paternų – jis leidžia pamatyti schemą, o tada atsiranda pasirinkimas – nebereaguoti automatiškai. Ir tam reikia laiko bei kantrybės, nes paternai yra tarsi autopilotinė autonominė sistema– jie įsijungia savaime, kai patenkame į panašias situacijas.

GYVENTI SAVO GYVENIMĄ

Šita dalis ir lengviausiai suvokiama, ir gražiausia, ir sunkiausiai įgyvendinama!

Gyventi SAVO GYVENIMĄ reiškia, kad aš žinau, ko norėčiau, kas man teikia džiaugsmo, ir to aktyviai siekiu. Tai leidžia mėgautis gyvenimu. Aplinkui yra grėsmių, bet aš turiu ir savo gyvenimą, gebėjimus kurie mane įgalina. Tada nėra taip baisu.

Pavyzdžiui, kalbant apie karo kontekstą, žmonės paskęsta žiniose – nuolat skaito, seka, domisi, žiūri ir bijo praleisti kažką svarbaus, dalinasi. Kartais patys sako: „Per daug tai darau, bet negaliu atsitraukti, sustoti.“ Tai jau ženklas, kad jų pačių gyvenimas nuėjo į antrą planą.

Natūraliai kyla klausimas – o tai koks tas mano gyvenimas ir kaip atrodo, kai gyvenu savo gyvenimą? Kaip man žinoti, gyvenu aš savo gyvenimą ar ne?

Siegmund Freud ta tema yra pasakęs: žmogus turi gebėti mylėti ir dirbti. Vėliau Winnicott pridėjo trečią dalyką, kuris yra gal net svarbesnis – gebėti žaisti.

Jeigu tie pirmi du dalykai yra ir dar galiu sau leisti „žaisti gyvenimą“ – tai geriausias „vaistas“ nuo nerimo. Nes tada nerimui nebelieka tiek vietos. Stipriai auga pasitikėjimas savimi, o neišvengiamos problemos nebeatrodo tokios baisios – jautiesi pajėgus jas spręsti.

Nerimas gesina gyvybinę energiją. O čia gaunasi atvirkščiai: gyvendamas savo gyvenimą, žmogus padidina gyvybinės energijos kiekį ir jis gesina nerimą.

Gyvybinė energija yra mumyse iš prigimties. Tačiau žaizdos, traumos tą energiją prigesina. Susiformuoja kompensaciniai ir adaptaciniai mechanizmai. Tai reikalauja daug jėgų – laikyti visus šituos vidinius mazgus. Kai bent dalį išlaisvini, atsipalaiduoji, jau gali būti „čia ir dabar“. O išlaisvinus galima ir didinti, auginti šitą jausmą, užkrečiant pozityvia energija ir artimuosius, aplinkinius.

Gyventi turi būti faina. Leisti sau džiaugtis, mėgautis dalykais – groti, dainuoti, kurti. Nebūtinai tapyti superinius paveikslus ar sukumponuoti simfonijas – kurti pagal savo gebėjimus ir tai, kas „veža“, kas suteikia prasmę, azartą.

TIESIOGINĖS PRIEŽASTYS

Dar verta paminėti, kad ir su šypsena: jei yra tiesioginės priežastys, nereikia visko nurašyti nerimui – tada geriau ir šalinti tas tiesiogines priežastis:

• nemiga dėl to, kad kaimynai klauso garsiai muziką – medituok nemeditavęs, geriau iškviesti policiją, kad juos nuramintų!
• galvą skauda, nes bloga monitoriaus pozicija darbe – kas iš to, kad užsiimsiu mindfulness, gal geriau pradžiai ergonomiškai susidėlioti darbo vietą?
• lytinė funkcija sutriko, nes gretimame kambaryje už plonytės pertvaros miega smalsaujanti žmonos mama. Gal laikas pradėt gyvent atskirai nuo tėvų?

INTEGRACIJA

Į tą pačią vietą – į žmogaus kūno, proto ir sielos pusiausvyrą – galima ateiti iš skirtingų pusių. Vieni eina per protą į kūną, kiti – nuo kūno į protą. Psichoterapijos rūšys, kaip ir kalbos, turi savo niuansus: viena labiau analitinė, kita – per kūną, trečia – per emocijas. Bet jos visos kalba apie tą patį: apie ryšį su savimi.

Jei per kūną stabilizuoji vidinius procesus – kvėpavimą, laikyseną, biocheminę pusiausvyrą – natūraliai mažėja ir nerimas. Pavyzdžiui, kai žmogus pakoreguoja vitamino D trūkumą, pagerina miegą, pradeda judėti – kūnas siunčia kitokius signalus į smegenis. Tuomet ir psichoterapija tampa efektyvesnė, nes protas turi fiziologinį pagrindą nusiraminimui.

Svarbu suvokti, kad viena priemonė nėra alternatyva kitai – meditacija nepakeičia kraujo tyrimais diagnozuoto vitamino D trūkumo. Metodai papildo vienas kitą.

Jei darai kraujo tyrimą, pamatai, kad trūksta vitamino D, pradedi vartoti papildus, sutvarkai miegą, nueini pas kineziterapeutą jis pareguliuoja laikyseną, sudėlioja sportinę programą – tai fizinio lygmens žingsniai. Jeigu tuo pačiu metu medituoji, lavini sąmoningumą, stebi paternus – tai jau psichikos lygmuo. O jei dar ir sugebi savirealizuotis, – darbe ar per hobį, – turi sielos polėkio komponentę.

Kuo daugiau tokių „kampų“ aprėpi, tuo greičiau vyksta gijimas, tuo aiškiau matai, kas konkrečiai padeda.

Pasaulyje populiarėja individualizuota terapija – tolstame nuo „one size fits all“. Vienam labiau veikia kūno terapija, kitam – pokalbiai, trečiam – dvasinės praktikos ar kūryba. Svarbiausia – stebėti grįžtamąjį ryšį: kas keičiasi kūne, miegant, mintyse, santykiuose. Tai leidžia išvengti automatinio „vieno recepto visiems“ požiūrio ir susikurti individualią kombinaciją, nes kiekvienas žmogus yra unikalus fiziškai, emociškai, dvasiškai. Nėra prasmės sakyti: „visi dabar gerkite vitaminą D“ arba „visi medituokite ir praeis“. Vienam padės meditacija, kitam reikia išsimiegoti, trečiam – išsikalbėti ar tiesiog paverkt. Todėl vėl ir vėl – svarbiausias dalykas: stebėti save, o ne tik pasikliauti išorinėmis instrukcijomis, paremtomis statistika.

Terapeutas čia – kaip veidrodis: pamatyti plačiau, nukreipia pas kolegą, bet atsakomybė visada lieka pačiame žmoguje pačiame.